Lygiai prieš metus pradėjau galvoti, jog valstybės tarnautojos karjera ir atlyginimas manęs netenkina. Tuomet ėmiau ieškoti kitos srities, į kurią galėčiau pereiti, ir atradau programavimą. Praėjus 364 dienoms pasirašiau pirmąją programuotojos darbo sutartį. Ar buvo lengva? Tikrai ne. Ar įmanoma? Tikrai taip!

Be to, kvalifikaciją pakeičiau dirbdama. Taigi, jei galvoji, jog visų pirma reikia mesti darbą, jog galėtum mokytis, galiu pasakyti, kad tai nėra būtina. Žinoma, dirbant šis procesas užtrunka ilgiau. Bet jei neturi galimybės visko mesti kol mokaisi, persikvalifikuoti gali ir dirbdama.

Kursų lankymas man taip pat nebuvo reikalingas - programavimo mokiausi internete žiūrėdama online kursus ar mokomuosius įrašus jūtūbėj. Vėl gi, manau, kursų lankymas gali sutrumpinti visą procesą, tačiau jie nemažai kainuoja, o tam, jog iš tų kursų išpeštum tikros naudos, neužteks juos tiesiog atlankyti - vis tiek teks daug dirbti ir kapstytis savarankiškai.

Tad kas yra būtina, norint savarankiškai išmokti programuoti?

  1. Kompiuteris ir internetas. Tą visi, kas skaitote šį straipsnį, manau, turite. Nereikia jokio fancy šmancy Maco (jį galėsi nusipirkti, kai uždirbsi krūvą pinigų jau būdama programuotoja).

  2. MOTYVACIJA. Čia galbūt skamba kaip klišė, bet tai yra pats svarbiausias dalykas. Jei nėra motyvacijos, nebus ir valios išsikapstyti, kai būsi įstrigusi. O įstrigsi tikrai dažnai. Nes jeigu programavimas būtų toks lengvas dalykas, visi jo imtųsi. Man motyvacijos suteikė noras daugiau uždirbti, būti reikalinga šiandienos darbo rinkai specialiste bei savo pačios karjeros valdymas. Valstybės tarnyboje paprastai esi per daug priklausoma nuo aplinkybių, vedėjų, departamentų direktorių, įstaigos finansų. O mažiausiai tavo atlyginimą lemia tavo darbas ir gebėjimai. Sad but true :(

  3. Laikas. Kuo daugiau praleisi laiko kažką koduodama, narpliodama, tuo daugiau išmoksi. Daugiau kartosi, greičiau išmoksi. Čia taip pat kaip ir su užsienio kalbų mokymusi - kuo daugiau praktikuojiesi, tuo geriau kalbi. Aš per intensyviausią mokymosi pusmetį pažiūrėjau vieną filmą. Mane tiesiog griaužė sąžinė daryti kažką kitą laisvu metu. Fanatikais gal ir nereikia būti, bet reiktų išnaudoti kiekvieną laisvą minutę: sportuojant klausytis podcastų, troleibuse skaityti savo programavimo srities naujienlaiškius ir pan.

  4. Programuotojas draugas arba mentorius. Tai nėra būtinas dalykas, tačiau labai naudingas. Ne vieną kartą vos ne ašarose sėdėjau ir valandą laiko žiopsojau į vieną funkciją nesuprasdama, kas atrodė, yra paprastas dalykas. Kažkas, į ką gali kreiptis įstrigusi, padės neprarasti vilties juodžiausiais momentais (o jų bus).

Kas nėra būtina mokantis programuoti:

  1. Universitetinis išsilavinimas informatikos ar programų sistemų srityse. Apskritai, programavimui kaip profesijai nereikalingas joks universitetinis išsilavinimas. Tai nereiškia, kad dabar turėtum mesti savo filosofijos bakalaurą. Ne, universitetas reikalingas savo pačios ugdymui ir švietimui. Tačiau geriau programuoti jis tikriausiai nelabai padės. Žinoma, diplomas informatikos srityje tikrai nepamaišys ir padės geriau suprasti visus procesus, tačiau tai nėra būtina.

  2. Krūva pinigų. Savo “studijų” išlaidas dar paskaičiuosiu ir aprašysiu kitame straipsnyje, bet iš esmės man persikvalifikuoti kainavo keli šimtai eurų. Manau, tą buvo galima padaryti ir dar pigiau arba apskritai nemokamai, nes jau vien iš jūtūbės gali daug ko prisirankioti.

Summa summarum: programuoti išmokti gali visi, jei tik turi: internetą ir kompiuterį, motyvacijos ir laiko (užteks viso laisvalaikio).

Code as a monster

O kur tu esi kelionėje į programavimą? Pasidalink savo patyrimais komentaruose!