Jei planuoji keisti karjerą, neabejotinai teks priimti sprendimą mesti turimą darbą ir imtis skirtingos veiklos. Tu nelabai nutuoki, kas tavęs ten laukia (ar išvis kas nors laukia?), kaip tau seksis, ar patiks naujoji karjera, todėl natūralu, kad tokį sprendimą priimti labai sunku. Tačiau mano “moto” šiuo atveju yra toks: geriau bandyti (ir galbūt patirti nesėkmę), negu gailėtis, jog niekada taip ir nepabandei.
Šiandien turėjau padaryti sunkų dalyką - pranešti kolegoms, jog išeinu iš darbo. Įsivaizduoju, jog tai sukėlė nemažai nuostabos: tam, jog gaučiau dabar turimą darbą, turėjau praeiti beveik pusmetį trukusį sudėtingą konkursą. Turiu garantuotą karjerą ir darbą iki gyvenimo pabaigos. Maža to, mano išsilavinimas visiškai atitinka mano darbą. Ko dar žmogus gali norėti?
Tačiau jau po kelių mėnesių pajutau, jog kažkas su mano sprendimu eiti šiuo keliu buvo negerai. Tikslą - pereiti konkursą - pasiekiau, ir atrodė, jog nebeturiu ko siekti. Dar prieš pereinant konkursą šioje institucijoje buvau pradirbusi keletą metų, todėl jaučiausi, lyg viską jau būčiau išmokusi.
Tikiuosi, galite įsivaizduoti, jog tokiu atveju priimti sprendimą yra sudėtinga. Pripažinsiu, mane ir dabar kankina įvairios baimės dėl ateities. Juk darbo pasiūlymo neturiu, o kaip seksis naujos darbovietės paieškos, sunku pasakyti. Tačiau nenorėčiau darbe apsimetinėti, jog man viskas gerai, ir kad į šonus aš visiškai nesidairau. Laikinumo jausmas darbe nei man, nei kolegoms nėra malonus. Geriau dėti galutinį tašką (ir registruotis darbo biržoje :)), o visą energiją atiduoti naujajam pasirinkimui.
Galutinai apsispręsti man padėjo keli argumentai ir strategijos, kurias kartojau pati sau porą mėnesių, arba kurias man pateikė mano artimieji ir draugai:
-
Pirmiausias ir pats svarbiausias argumentas, kurį minėjau straipsnio pradžioje - geriau mėginti ir patirti nesėkmę, nei apskritai nebandyti ir gailėtis visą gyvenimą. Tikriausiai jauti, jog dabartėje karjeroje tu neišnaudoji savo potencialo. Galbūt neuždirbi tiek, kiek esi pajėgi uždirbti. Galbūt nesijauti, jog tai, ką dabar darai, yra svarbu ir turi prasmę. Tai yra patys svariausi argumentai imtis pokyčių.
-
Pagalvok, kas blogiausia galėtų nutikti, nusprendus keisti karjerą, ir tam pasiruošk. Kuriam laikui neteksi pajamų? Galbūt gali grįžti kuriam laikui pagyventi pas tėvus arba pasikliauti draugo/vyro finansine parama. O gal keliems mėnesiams atsisakyk kažko, kas pareikalauja didelės dalies pajamų. Pasiruošimas suteikia saugumo jausmą, o tai leidžia priimti sudėtingą sprendimą. Aš, pavyzdžiui, registruosiuosi darbo biržoje, o visą bedarbystės laiką skirsiu dar intensyvesniam mokymuisi.
-
Neklausyk tų, kurie mėgins tave atkalbinėti. Geriau kreipkis į tuos žmones, kurie tave paskatins ir palaikys. Gali apskritai niekam nieko nesakyti ir neaiškinti, nes tai tavo nuosavas gyvenimas, tačiau smagu tokiais momentais turėti tave remiančių artimųjų.
-
Susitaikyk su tuo, jog visuomet jausiesi dar nepasirengusi naujajam darbui. Taip, mes tikrai užkabinome tik mažą gabaliuką visų tų reikalingų žinių, tačiau jei lauksi, kol būsi pakankamai pasirengusi, gali ir pensijos sulaukti. Beje, šiandienos pasaulinė aktualija labai tinka ir mums, programavimo naujokams:
Aš neagituoju už tai, jog jei nusprendei keisti karjerą ir mokytis programavimo (ar kitų dalykų), turi tuoj pat imti ir mesti darbą ir visas jėgas atiduoti naujajai aistrai. Tačiau jei į darbą eini “atbulomis kojomis”, o jame tik ir svajoji, kaip parašyti kokią programą ar sukoduoti puslapį, gal tai ir geriausia išeitis. Tuomet jau būsi priversta daryti viską, kad tau pavyktų!